Mūsų, kaip tėvų (globėjų), didžiausia viltis ir troškimas – kad mūsų vaikai taptų laimingais ir sėkmingais suaugusiais žmonėmis, kurie visą gyvenimą palaikys ryšį su mumis. Augindami vaikus mes prisirišame prie jų, o jie – prie mūsų, „nematomomis gijomis“, kurios formuojasi ankstyvaisiais gyvenimo metais. Didžiausia dovana, kurią galime padovanoti savo vaikams – tai saugus gyvenimo pamatas, kuriuo tampame mes patys. Kai vaikai auga saugiuose namuose, kuriuose tėvai padeda jiems susidoroti su gyvenimo iššūkiais, yra kuriamas tvirtas pamatas, ant kurio jie toliau galės statyti savo gyvenimą. Jei mums pavyksta per pirmuosius 3 gyvenimo metus, kryptingai mezgant ryšį, nulieti pamatą sveikam ir saugiam prieraišumui, mūsų vaikai vėliau keliauja per gyvenimą nešdamiesi šias „nematomas gijas“. Visada palaikantys ryšį su mumis, bet saugūs santykiuose su kitais.

Gijos, tvirtai austos pirmaisiais gyvenimo metais, tampa nenutraukiamos taikant pasitikėjimu grįstą, puoselėjantį auklėjimą. Vien tik meilės nepakanka šiam saugiam pamatui nulieti, nes mūsų praeitis daro įtaką mūsų dabartiniam santykiui su vaikais. Mūsų užduotis yra nuolat mokytis, švelniai gydyti ir reguliuoti save, kad galėtume visapusiškai patenkinti savo vaikų poreikius: emocinius, fizinius, dvasinius ir pažintinius. Kalbėti nauja pasitikėjimu grįstos tėvystės kalba: ryšio kūrimas, įgalinimas, elgesio korekcija.

Kaip atrodo kasdienis ryšio kūrimas? Mes stengiamės sakyti „Taip“, kiek įmanoma dažniau, taupydami savo „Ne“, akimirkoms, kai tikrai reikia struktūros. Mes sakome „Taip”, pasilenkdami į jų akių lygį ir užmegzdami akių kontaktą. Mes rodome savo meilę saugiai prisiliesdami ir apsikabindami. Mes pasitelkiame žaismingumą kaip savo pirmąjį auklėjimo įrankį, užuot tai laikę laiko švaistymu. Mes rūpinamės savo vaikais ir numatome jų poreikius, iki jiems patiems tai sužinant. Esame ne tik fiziškai, bet ir emociškai pasiekiami, sąmoningai dėmesingi ir praktikuojame savireguliaciją, kad galėtume būti saugus jų gyvenimo pamatas.

Kaip įgaliname savo vaikus? Mes atpažįstame savo vaikų raidos etapus ir visada atsižvelgiame į jų poreikius. Mes žinome, jog jų aplinkos ir fiziologiniai poreikiai yra svarbūs, dėl to turi būti atliepti. Sunkiomis dienomis mes, pirmiausia, pasirenkame užmegzti ir išlaikyti ryšį, patenkinti fiziologinius poreikius, vietoj to, kad šauktume dėl blogo elgesio mokykloje. Mes lanksčiai koreguojame savo keliamus lūkesčius jiems ir einame į kompromisą, jei to reikia. Savo dienotvarkėje numatome laiką skirtą sulėtėti ir patenkinti vaikų poreikius. Mes išmokstame būti lankstūs ir prisitaikyti, kad atlieptume savo vaikų poreikius net tada, kai mums sunku. Mes pripažįstame emocijas ir niekada negėdiname ar nekaltiname savo vaikų, kad ir jie jas turi.

Kaip koreguojame netinkamą elgesį? Mes užmezgame ryšį prieš koreguodami elgesį. Mes suprantame, jog elgesys yra mūsų vaiko kalba. Esame detektyvai ir klausiame, kas slypi už šio elgesio? Savo vaikams mes sakome, kad jų elgesys yra netinkamas, tačiau jie visada yra geri. Mes proaktyviai mokiname, užuot taikydami apdovanojimus ar išgalvotas pasekmes. Mes mokiname per „pakartojimus“ ir „bandome dar kartą“, kad matytume teigiamus pokyčius / rezultatus. Mes taikome žinias apie smegenų funkcijas, kurios moko, jog mūsų vaikai negali mokintis, jei jie nesijaučia saugūs. Mes stengiamės sustoti, giliai įkvėpti ir „susireguliuoti“ prieš kalbėdami. Mes renkamės išbuvimą „šalia vaiko“, kad padėtume jam susireguliuoti vietoj to, kad nusiųstume juos į „atskyrimo pertraukėles“. Mes rodome pavyzdį, kaip atkurti santykius ir susitaikyti po to, kai suklystame. Mes visada pasirenkame vaiko širdį, išlaikydami santykį visa ko esme. Mes esame pakankamai geri, o ne tobuli tėvai. Mūsų vaikams reikia, kad mes būtume pagrindas, stiprus sveikas pamatas, kur „nematomos gijos“ liks amžinai tvirtai susaistytos.

Autorė TBRI® praktikė Kodi King Stephens.